Apie mus

Nesu iš tų, kurie augo apsupti šunų nuo pat mažų dienų, priešingai, vaikystėje šunį matydavau tik kaime pas senelius prie būdos, tačiau žinojau, kad kai užaugsiu, būtinai turėsiu šunį. Tai buvo ne kiek svajonė, kiek gyvenimo tikslas. Dar būdama vaiku, taupiau pinigus ir įsigyjau tuo metu įspūdį kėlusią šunų enciklopediją anglų kalba ir tvirtai nusprendžiau, kad neįsigysiu šuns, kol nerasiu veislės, kuri man tiks 100 procentų ir kol nerasiu tokio šuns, kurį mylėsiu visą jo gyvenimą kasdien ir be jokių išimčių. Taip, mano svajonių veislės keitėsi bėgant metams, bet augant man ir mano suvokimui, kartu kito ir kriterijai. Neįsivaizdavau bute didelio šuns, nenorėjau daug laiko skirti šukavimui, o ir mano jautrumas kavapams padėjo paskutinį tašką.

Skaitant daug literatūros ir siurbiant visą įmanoma informaciją susiformavo svajonių šuns įvaizdis: lengvai dresuojamas, daug priežiūros nereikalaujantis, prieraišus, mergaitiškas, bet ne rankinis :) Taip mano gyvenime atsirado vipetukė Vega (BestBella). Nepaprasto ramumo ir tykumo šuo, kuris nuo pat pirmų dienų (jai tuomet buvo jau 5 mėnesiai) įsiliejo į mano gyvenimą, mes ėjome visur kartu – pas draugus į svečius, į miestą kavos, į darbą. Su Vega kartu net dalyvavome draugų vestuvėse, nes mūsų duetas buvo neatskiriamas.

Buvo labai smagu ir atrodė nieko daugiau neimanoma norėti, tačiau praėjus tam tikram laikui namuose pasirodė per ramu, trūko to šuniško judrumo, chaoso, kadangi Vegutė grįžusi namo susirangydavo ant sofos ir nei garso, nei kvapo, nei judesio. Po pusės metų paieškų (labai ieškojau to vienintelio, kuris kris į širdį) mano namuose atsirado lenkaitė Bianca (Whiteheads Eye Candy). O tada prasidėjo džiaugsmai :) Ji buvo visiškai kitokia nei Vega. Kiek Vega buvo rami, tiek Bianca vaikiškai žaisminga, judri ir šuniška :D

Mūsų šuninis gyvenimas įgavo pagreitį – su šunytėm pradėjau dalyvauti parodose, kurtų susitikimuose/pasilakstymuose, atradau labai daug bendraminčių ir naujų draugų, vis labiau gilinausi į veislės standartą ir auginimo subtilybes. Puikūs pasiekimai parodose ir pagyros iš kitų veisėjų ir teisėjų lūpų paskatino mąstyti apie veisimą. Taip gimė veislynas „Nemuno Delta“. O Nemuno delta man – tai kraštas, kuriame aš ir mano šunytės praleidžiame nemažai laiko, ten prabėgo mano vaikystės vasaros, ten mano Rojus Žemėje, o vipetukai jo dalis!